„Gruodžio 1 d. popiežius Pranciškus dovanojo Lietuvai džiugią žinią. Jis pritarė Šventųjų skelbimo kongregacijos parengtam dokumentui, kuriuo pripažįstama arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kankinystė, taip atveriant kelią jo skelbimui palaimintuoju“, – tokiais žodžiais Lietuvos vyskupai kreipėsi į tikinčiuosius bendru kalėdiniu laišku, kuriuo šiuos 2017-uosius skelbė Teofiliaus Matulionio metais. Pirmą kartą Lietuvoje vyks skelbimo palaimintuoju – beatifikacijos – iškilmės.
Prieš 30 metų arkivyskupas Jurgis Matulaitis palaimintuoju buvo paskelbtas Romoje, kur dalyvavo tik nedidelė Lietuvos delegacija. Dabar visi turėsime galimybę dalyvauti šioje ypatingoje istorinėje iškilmėje. Ką šis faktas reiškia Lietuvos katalikams ir visai visuomenei? Kokius namų darbus turime atlikti, kad įvykis padarytų kuo didesnį ir lemiamą poveikį mums visiems, užuot tapęs dar vienu vienkartiniu festivaliu? Apie tai mintimis dalijasi apaštalinis nuncijus Lietuvoje arkivyskupas Pedro Lopez Quintana.
Tikriausiai buvote vienas pirmųjų, sužinojęs apie naujo Lietuvos palaimintojo paskelbimą. Kaip sutikote šią žinią?
Vos atvykęs į Lietuvą, iškart ėmiau domėtis, kokia yra galimų beatifikacijos ar kanonizacijos bylų situacija. Padaryta buvo ne itin daug. Tad stengiausi paraginti vyskupus bei patarti, kaip siekti juos pabaigti. Lietuvoje yra visas pluoštas tikrai puikių sovietinio laikotarpio tikėjimo liudytojų ir išpažinėjų bylų. Be galo džiaugiaus, kai vos atvykęs į Lietuvą, dalyvavau Birštone vyskupų susitikime, ir ten Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas man aprodė namus, kur gyveno Teofilius Matulionis, – ten dabar įrengtas nedidelis muziejus.
Vyskupas pasakojo, kad labai aktyviai domisi šios bylos eiga, ir man taip pat ji buvo svarbi. Ne kartą, lankydamasis Romoje, užsukdavau į Šventųjų skelbimo kongregaciją, norėdamas parodyti mūsų dėmesį. Tad žinia apie bylos užbaigimą ir teigiamą atsakymą man suteikė tikrai daug džiaugsmo. Tai buvo vyskupo Ivanausko darbo, pasišventimo vainikavimas. Per gana trumpą laiką pavyko užbaigti išties sudėtingą dalyką, nes Teofiliaus Matulionio kankinystės aplinkybės buvo labai neaiškios, buvo sudėtinga rasti liudininkų joms atskleisti.
Mano užduotis – skatinti vyskupus šį darbą toliau tęsti, nes kai kurios jau užvestos bylos, mano galva, yra netgi lengviau apginamos nei Matulionio atvejis – kalbu apie patį procesą. Visos šios bylos yra tikrai vertingos ir Apvaizda jomis rūpinasi, bet kai kurios, dėka turimos medžiagos, tikrai gana lengvai užbaigtinos. Tad tikrai reikia imtis darbo, kad Lietuvoje netrukus matytume dar daugiau pripažintų tikėjimo liudytojų.
Kodėl Bažnyčia įtraukia kai kuriuos asmenis į palaimintųjų ir šventųjų būrį? Kaip galėtume maksimaliai pasinaudoti mūsų brolių seserų – evangelinio gyvenimo liudytojų dovana?
Jie yra svarbūs visiems. Pirmiausia mums, tikintiesiems: matydami pavyzdžius žmonių, kurie sugebėjo išgyventi savo tikėjimą pilnai, paliudijo, kad Dievas palaiko, duoda jėgų sunkumuose, įsitikiname, kad Dievas niekada neapleidžia. Matome tų žmonių gyvenimus, sunkumus, o kartu ir ypatingą jėgą: jie yra pavyzdys, kaip gyventi savo tikėjimu.
Dabartiniu Lietuvos gyvenimo momentu, šie asmenys mums yra nuoseklumo, entuziazmo pavyzdžiai. Matulionis yra tikro ganytojo, kunigo pavyzdys, – jis liko su žmonėmis tremtyje, nors galėjo išsigelbėti, tapti laisvas, nes nuo pat pradžių pasišventė jiems.
Šie asmenys svarbūs ir kitiems, net ir netikintiems, nes atskleidžia nuoseklaus gyvenimo pavyzdį, parodo, kad žmogus sugeba likti ištikimas sau, savo įsitikinimams, nepaisydamas visko. Liudija žmogaus orumą, sąžinės laisvę, įsitikinimų laisvę. Juk dauguma jų buvo, ne tik religinio, bet ir ideologinio persekiojimo aukos, tad yra verti būti išryškinti.
Visada kartoju, ką popiežius Pijus XI pasakė apie Matulionį, kai šis aplankė jį Romoje: Lietuva privalo didžiuotis, turėdama tokio kalibro žmogų. Matulionis tuomet jau buvo išgyvenęs daug kančios po-revoliucinėje Rusijoje – sakė, ne „Bažnyčia“, bet – „Lietuva“.
Skelbdama palaimintuosius Bažnyčia visada siekia ne tiek išaukštinti asmenį, kiek pateikti pavyzdį. Tarsi sakytų: įmanoma, įmanoma nuosekliai gyventi savo tikėjimu, jeigu reikia, net iki kraujo mirties. Nereikia bijoti, Viešpats teikia jėgų. Nebijokime, gyvenkime savo tikėjimu, žinodami, kad Viešpats yra su mumis.
Lietuvai tai labai svarbu, nes primena išskirtinį istorijos laikotarpį. Ir verta jį prisiminti, nes dabartiniu periodu gal ne visi lietuviai aiškiai suvokia, kas tuomet įvyko, atsipalaiduoja savo tikėjime, o tuo tarpu dar ir šiandien reikia būti nuosekliais, nebijoti. Gal nebūsime įmesti į kalėjimą, bet esame spaudžiami kitais būdais: mums sakoma, kad esame atsilikę, senamadiški ir pan. - kitais būdais esame verčiami keisti savo nuomonę. Matulionis mus įkvepia likti tvirtais tikėjime, nes tai - mūsų gyvenimas.
Teofiliaus Matulionio istorijoje mane asmeniškai labai įkvėpė faktas, kad tie įvairių tautybių, taip pat ir lietuviai kunigai, jautė tarsi savotišką pašaukimą tarnauti Rusijos žmonėms.
Matulionis yra tikras kunigo pavyzdys – jis yra ganytojas, skirtas visiems, ne kažkokiai konkrečiai grupei. Jis suprato tikrą savo pašaukimo esmę: būti su savo kaimene bet kokiomis aplinkybėmis. Jis tarnavo kiekvienai bendruomenei: rusams, kai buvo Rusijoje, paskui baltarusiams jų parapijose; latviams – Latvijoje. Jis didžiavosi savo tapatybę, turėjo aiškią tapatybę, tačiau joje neužsidarė. Kartais pasitaiko kunigų, kurie užsidaro savo tapatybėje, atstumdami kitus: gal kalbančius kita kalba, kitos etninės grupės ar pan. Jis – priešingai, nepamiršdamas savo tapatybės, buvo atviras visiems, juk mes esame katalikai – visuotinės Bažnyčios nariai. Stengėsi išmokti tų žmonių kalbą, kad būtų arčiau jų. Toks yra kunigas, kokio Viešpats nori Katalikų Bažnyčioje.
Tad ir mes didžiuokimės savo tapatybe – reikia ją turėti – bet ir būkime atviri visiems, tarnaukime visiems. Ne tam, kad primestume save, bet kad priimtume.
Kartais kunigai tapatinasi su tam tikra socialine ar netgi politine grupe, tačiau taip nėra gerai. Kunigas gali turėti įsitikinimus, tačiau neprivalo jų viešai demonstruoti, jis turi būti ganytoju visiems.
Kokį gyvenimą galėtume vadinti tikrai pavykusiu krikščionio gyvenimu?
Gražų gyvenimą. Ištikimybėje Viešpačiui. Krikščionis turi aiškiai žinoti, kad Dievo jam siūlomas kelias yra gyvenimo pilnatvė, o ne kažkokie draudimai. Tad pavykęs gyvenimas, tai - asmens realizacija. Vidinis asmens nuoseklumas, ištikimybė tam, ką Dievas mums siūlo.
Kartais galvojame, kad tikėjimas mums primeta kažkokių atsisakymų. Taip, galbūt iš pradžių tie atsisakymai padeda stotis į tikrąsias vėžes, atmetant tai, kas mus žeidžia, kas kliudo. Labai svarbu gyventi nuosekliai įsiklausant į savo sąžinę. Tą sąžinę, kurią mums duoda Viešpats, gyventi pagal teisingą sąžinę.
Šiandienė ideologija pasaulyje sako, kad žmogus turi gyventi taip, kaip galvoja. Taip, bet pirmiausiai reikia teisingai „galvoti“. Jeigu ta sąžinė nėra suformuota, vargu ar pasieksime pilnatvę. Reikalingas sąmoningumas, siekimas įgyti Dievo duodamą sąžinę.
Kaip turėtume pasiruošti birželį įvyksiančiai beatifikacijai? Kokius „namų darbus“ turėtume būtinai atlikti?
Manau, kad pirmiausias dalykas - kuo labiau supažindinti žmones su Matulionio asmenybe. Mes gal kažkiek ir žinome kas jis toks, bet svarbu, kad visi jį pažintų – jis to vertas!
Kitas dalykas, ruošiantis renginiui ir savęs paklausti: Matulionis taip puikiai sugebėjo gyventi savo tikėjimu, o aš? Vertėtų rasti momentą ir padaryti sąžinės peržvalgą. Ar šis asmuo kažką svarbaus mums sako? Ar matome jį kaip pavyzdį, užtarėją, kad sektume juo?
Tiesa, bus ir įvairių materialinių darbų, kurių teks imtis, tačiau svarbiausia – pristatyti Matulionio gyvenimo pavyzdį, kuris reikšmingas visiems: tiek katalikams, tiek ne, tiek lietuviams – tiek ir visam pasauliui.
Beatifikacija – tai pirmas žingsnis, kai pripažįstama asmens reikšmė vietinei bendruomenei. Toliau seka kanonizacija – kai Šventasis Tėvas pristato šventojo asmenį visam pasauliui. Tačiau, kad tai įvyktų, prieš tai patys lietuviai privalo pažinti ir pamilti tą šventąjį, - priešingu atveju, kas paliudys, kas sugebės perteikti jo asmenybės svarbą visiems pasaulio katalikams? Tad mūsų atsakomybė yra didelė.
Šia prasme tikinčiųjų jausmas yra itin svarus byloje...
Žinoma! Be to, kankinystės atveju nėra reikalingas stebuklas, tačiau kanonizacijai reikės stebuklo, o kad jis būtų, pirmiausia reikalingi žmonės, kurie prašo palaimintojo užtarimo, pasitiki juo, kad Viešpats per jį galėtų padaryti ženklą.
Tą matome ir kitų bylų atveju – štai Jurgis Matulaitis jau palaimintasis, tačiau, kad būtų pripažintas šventuoju, reikalingas stebuklas, o tam reikia, kad į jį būtų kreipiamasi, kad pal. Jurgis būtų žmonėms artimas, pažįstamas. Tad turim dėti pastangas jį pristatyti, kad žmonės ypatingomis gyvenimo aplinkybėmis kreiptųsi į jį ir Dievas galėtų duoti ženklą, o Bažnyčia galėtų pripažinti, kad šis žmogus vertas būti pateiktas kaip šventumo pavyzdys.
Kiek realu, kad popiežius Pranciškus šia ar kita proga aplankys Lietuvą?
Šis klausimas jau seniai keliamas, jau kuris laikas išreiškiamas toks troškimas. Pernai Vilniuje lankydamasis kardinolas Pietro Parolinas mums perdavė žinią, kad popiežius nori aplankyti Lietuvą, o kartu ir visą Baltijos šalių regioną. Tiesiog reikia rasti tam tinkamą momentą.
Kaip žinia, popiežius jau turi paisyti savo amžiaus ir sveikatos, riboti kelionių skaičių, tačiau tikrai puoselėja tokią mintį. Atrodo, kad nori išlaikyti aiškų beatifikacijos ir kanonizacijos atskyrimą, tad tikriausiai jo vizitas neįvyks šį birželį. Tačiau visos reikiamos institucijos jau pateikė savo dokumentaciją, ir dabar laukiam, kol popiežius ras tą tinkamą momentą. Nenoriu sužadinti nepagrįstų lūkesčių, tačiau popiežius ne kartą yra sakęs, kad tikrai nori atvažiuoti.
Šių metų kelionės jau suplanuotos: vyks į Fatimą, jau paskelbta kelionė į Airiją, į tarptautinį šeimų susitikimą, nori vykti dar šiais metais ilgo vizito į Indiją ir Šri lanką.
Žinau, kad dėl Lietuvos jau domisi, klausė, kiek laiko būtų reikalinga, tikslinasi informaciją, tai liudija, kad rimtai mąsto apie galimybę.
Ar tai bus greit ar kiek vėliau? Reikia kantrybės ir maldos. Aš manau, kad tikrai jį pamatysime Lietuvoje. Ir prezidentė per susitikimą su ambasadoriais, man patvirtino, kad laukia popiežiaus, ir vyriausybė... Tai labai svarbus veiksnys. Visi Lietuvos valdžios žmonės, sveikindami popiežių Kalėdų proga, atnaujino savo kvietimą.
Lygiai kaip ir Latvija bei Estija. Tai sudaro ir šiokią tokią problemą, nes atvažiuotų tikrai dėl visų trijų kraštų, popiežius norėtų, kad vizitas tilptų į vieną dieną, tačiau tai nėra įmanoma – į kurią šalį derėtų važiuoti? Tad popiežius bando rasti kitą išeitį, panašiai kaip su Gruzija, Azerbaidžianu ir Armėnija: pirmiausia aplankė Gruziją, o po mėnesio – Azerbaidžianą ir Armėniją vieną po kitos. Svarbu pagalvoti ir koks metų laikas labiausiai tiktų, kad būtų garantuotas geras oras ir netektų žmonėms stovėti po lietumi, kaip nutiko per Jono Pauliaus II vizitą. Jeigu įmanoma, žinoma. Manau, gegužės, birželio mėnesiai yra patys tinkamiausi.
Kalbino Saulena Žiugždaitė
Bernardinai.lt
